Renginys po:

  • 00 D.
  • 00 VAL.
  • 00 MIN.
  • 00 SEK.
+

Kaip moterys virė alų ir išgelbėjo pasaulį

Categories: Alus,Naujienos

2011 m. pristačius daug ovacijų sulaukusį „Discovery“ kanalo dokumentinį filmą „Kaip alus išgelbėjo pasaulį“ – reakcijos svyravo nuo tylių „paburbuliavimų

“ iki tikrų įsiučio „blyksnių“. Vis dėlto, alaus istorikas Gregg Smith, nedvejodamas teigia: „Alus keitė ir formavo žmonijos istoriją – ne vieną, ne du kartus, bet periodiškai ir be pertrūkių“.

Filmo prodiuseriai tituluoja gėrimą kaip „svarbiausią pasaulio atradimą“, kuris padėjo formuotis matematikai, komercijai, šiuolaikinei medicinai, šaldymo ir automatizavimo sistemoms, ir netgi paskatino rašto atsiradimą. Pabrėžiama, kad žmonijos vartojami gėrimai ir ankstyvosios alkoholinių gėrimų formos tiesiogiai įtakojo visus fundamentaliuosius egzistencijos faktorius mažiausiai 200 tūkst. metų. Tačiau vienas akcentas nuolat „praleidžiamas pro prištus“ – moteris ilgą laiką buvo pagrindinė alaus virimo ir pramonės vystymo jėga pasaulio istorijoje.

Deivės ir žynės

2004 m. archeologai atrado, kad pirmasis fermentuotas gėrimas (vaisių, medaus ir ryžių mišinys) buvo pagamintas Jiahu mieste, Kinijoje maždaug 7000 – 5700 metų prieš mūsų erą. Šis atradimas išstūmė iš istorijos Mesopotamijos gyventojus kaip pirmuosius grūdų gėrimo gamintojus, kurių produkcija šiuo metu tituluojama kaip pirmasis pasaulio miežių alus. Šaltiniai byloja, kad gėrimas tikrai buvo verdamas 3500 metų prieš mūsų erą, bet profesoriai yra įstikinę, kad miežiai duonai ir alui pradėti auginti atsukant laikrodį atgal net 10 000 metų prieš mūsų erą.

Nors ginčai dėl „pirmojo aludario“ statuso vis dar nerimsta, mokslininkai sutinka, kad didžioji dauguma senovės aludarių buvo moterys. „Kol vyrai medžiojo, moterys užsiėmė ingredientų rinkimu, iš kurių vėliau gamindavo maistą ir gėrimus.“ – sako dr. Patrick McGovern (Pensilvanijos universitetas) – „Fermentuotų gėrimų gamyba taip pat buvo išskirtinai moterų darbas.“

Šumerų moterys virė silpną alų religinėms ceremonijoms ir kasdieniam vartojimui. Aludarės buvo didžiai gerbiamos to meto visuomenėje, nes tarnavo kaip žynės alaus deivei „Ninkasi“. Šumerai tikėjo, kad dievybė buvo atsakinga už alaus virimą kitiems dievams ir padovanojo „alaus dovaną“ žmonijai idant palaikytų tvarką ir gerovę. Himnas pagerbti deivei yra laikomas seniausiu rašytiniu alaus receptu.

2000 metų prieš Kristų, šumerų civilizaciją iš žemėlapio „išbraukė“ užkariautojai, o tuo metu klestintis Babilonas pratęsė savo pirmtakų tradicijas. Moterys mieste buvo skatinamos dirbti kaip profesionalios aludarės ir smuklių savininkės. Mokslininkai mano, kad Babilono gyventojai su alumi supažindino savo kaimynus egiptiečius, kurie garbino alaus deivę Tenenit. Hieroglifuose randama vaizdų, kur moterys verda ir geria alų per šiaudelius. Pastaruosius, kaip teigiama, išrado Babilono gyventojai, kad pradurtų storą nešvarumų sluoksnį, kuris susidarydavo jų produkcijos paviršiuje.

Iš pradžių, alaus gamyba Egipte buvo moters pareiga, tačiau plintant bravorams, vyrai perėmė moterų vaidmenį, o pastarosioms teko tenkintis antraeilėmis rolėmis. Manoma, kad paskutinė egipto valdovė, Kleopatra, prarado tautos pasitikėjimą ne dėl savo karų su Roma, bet dėl to, kad jiems finansuoti sukūrė ir pritaikė mokestį alui, kuris, beje, buvo pirmasis pasaulyje.

Aludarės, raganos ir kapitalizmas.

Baltų ir slavų mitologijoje apstu dievybių, kurioms priskiriamos alaus saugojimo ir priežiūros pareigos, pvz.: leituviai garbino Ragutį (visų fermentuotų gėrimų dievas) ir jo sutuoktinę Ragutienę, kuri buvo atsakinga tik už alų. Suomiai tikėjo, kad gėrimą į pasaulį atnešė moteris, vardu Kalevatar, ir nors šiauriečių mitologijoje alus daugiau asocijuojamas su vyrais, antropologas Alan Eames 1993 m. rašė, kad tikri šiauriečiai (a.k.a. Vikingai) leido moterims virti „elį“ (vert. iš „aul“), kuris vainikuodavo jų pergales. Jis taip pat pabrėžė, kad „moterys gėrė elį asotis po ąsočio kartu su vyrais.ׅ“

Prieš prasidedant antrajam tūkstantmečiui dauguma Europos moterų gėrė ir virė alų: nuo ankstyvųjų vokiečių, kurios virdavo miško tankmėse, kad išvengtų užkariautojų iš Šventosios Romos, iki anglų aludarių, kurios tradiciją išlaikė iki pramoninės revoliucijos, – europietės pildė savo vyrų ir vaikų puodelius nestipriu, bet maistingu  naminiu gėrimu, kuris tuo metu buvo švaresnis nei vanduo.

Kadangi alus buvo verdamas be apynių, greitas gedimas buvo neišvengiamas, – aludarystės procesas daugiau centralizavosi kaip namų „verslas“, kai bet koks perteklius turėjo būti greitai mainomas į „išmaldą“. Ištekėję moterys tuo metu buvo be formalaus statuso, o laisvos merginos turėjo mažai kapitalo ir tai stabdė bet kokius kapitalistinius bandymus, iniciatyvas, o kartu ir technologinį aludarystės progresą. Tiesa, manoma, kad dar 500 metai prieš išpopuliarėjant apyniams, juos alaus gamyboje naudoti pasiūlė vienuolė Hildegard iš Bingen vienuolyno, kuriame aktyviai buvo puoselėjamos aludarystės tradicijos.

Kai XVI a. Vokietijoje oficialiai „atrasti“ apyniai, buvo išleisti įstatymai, kurie apibrėžė gėrimų kokybę ir tai apsaugojo visuomenę nuo pavojingų medžiagų, kurios iki tol buvo naudojamos alaus vartojimo laikui pratęsti. Kadangi apyniai prailgino galiojimo laiką, į šį atradimą aktyviai sureagavo vyrai statydami bravorus ir sudarydami tarptautines bendrijas. Papročiai ir įstatymai „išbraukėׅ“ moteris iš abiejų.

O tuomet atėjo raganos… Skaičiuojama, kad persekiojimų laikais sudegintos ar kitaip nužudytos apie 200 tūkst. moterų. Viena iš įdomesnių interpertacijų – tai moterų aludarių ir raganų įvaizdžio pop-kultūroje ryšys: burbuliuojantis katilas, šluotos (buvo naudojamos pakabinti ant durų, kaip pranešimas, jog namuose verdamas alus), katės (kad apgintų produkciją nuo pelių), smailios skrybėlės (kad išskirtų prekeives iš minios turguje).

Alui tapus vienu iš kapitalizmo sraigtelių, industrijos kontrolė vis labiau reiškė jėgos ir galios kaupimą, to pasekoje, XVIII a. europietės alaus nebevirė, pagrindinis vaidmuo atiteko vyrams.

Tradicijos Amerikoje

Teisybė, kad pirmieji kolonijų gyventojai atsivežė alų iš Europos, bet svarbu išskirti, kas rūpinosi alaus gamyba kolonijų gyvavimo pradžioje – kiekvienas vyras savo žmonai turėjo įrengti nedidelę virtuvę-bravorą, kad pastarosios galėtų virti savo šeimai. Kolonijoms jungiantis į miestus, pastaruosiuose vyrai savo reikalus tvarkydavo regioninėse smuklėse, tačiau kaimo vietovėse pagrindinis alaus gamybos variklis buvo „namų“ bravorai. Vis dėlto, kaip teigia Gregg Smith savo knygoje „Beer in America, the Early Years: 1587 – 1840“ – „Ten, kur atsiranda pinigai, atsiranda ir vyrai“. Ši tendencija dar labiau įsitvirtino rinkai augant ir plečiantis.

1857 m. L. Pasteur atrado mieles. Negana to, tuo metu didžiulė vokiečių imigrantų banga su savimi „atnešė“ lagerius, šaldymą, pigesnį įpakavimą ir transportavimą geležinkeliais. Įstatymai nedraudė moterims dirbti bravoruose, tačiau „bendra tvarka“ neleido joms įeiti. Vis dėlto, „Sausasis įstatymas“ sugrąžino aludarystę į moterų virtuves, nors ir trumpam.

Penktajame dešimtmetyje sugriežtėjus lyčių perskyrai ir prasidėjus „Mad men“ marketingistų epochai, buvo sukurtas alaus kaip „vyrų gėrimo“ įvaizdis, kuris įsitvirtino kultūroje, kai tuo tarpu moteris tebuvo naudojama kaip pagalbinė priemonė paskatinti vyrus vartoti. Kad ir kokia nyki atrodytų situacija, kai kuriose bendruomenėse moterys puoselėjo šimtus metų tęstas aludarystės tradicijas – Pietų Amerikoje, Afrikoje ir rytuose, moterys išliko šeimos židinio puoselėtojos ir pagrindinės alaus tiekėjos namuose.

Lyčių lygybė ir moters teisių atsikovojimas, paskatino vyrus atsigręžti į moterį kaip į potencialią alaus vartotoją ir gamintoją. Ir nors šiuo metu rinkoje be abejonės dominuoja vyrai, pamažu fone galime išgirsti ir moteriškų kulniukų kaukšėjimą…

Straipsnio šaltinis.

Facebook Komentarai

Related Post

One Response to "Kaip moterys virė alų ir išgelbėjo pasaulį"

  1. […] Šaltinis: Kaip moterys virė alų ir išgelbėjo pasaulį […]

Parašykite komentarą