Craft kultūra prieš alkoholizmą

Categories: Alus,Naujienos

Šis straipsnis mano galvoje zujo jau senokai, bet parašyti jo niekaip neprisiruošdavau: mąsčiau, kaip geriau pateikti tas mintis, kurios man neutraliam stebėtojui kilo visos anti-alkoholizmo sumaišties akivaizdoje – ar užpilti visus nesibaigiančiomis statistikomis, ar pasakoti asmeninę patirti.. Kadangi sausi faktai manęs pačios nežavi, skaičių nusprendžiau netraukti, o greičiau nupasakoti Lietuvos alkoholizmo paveikslą savo akimis.

Visų pirma, aš nesu iš alkoholikų šeimos – taip, seneliai, proseneliai turėjo šią problemą, nors tuo metu tai dar nebuvo įvardijama kaip alkoholizmas, – butelis tiesiog buvo būdas laisvalaikiui leisti, švęsti dienos darbus ir bėgti nuo niūrios realybės. Ko gero, sakysite, kad niekas per daug nepasikeitė, ir, būsite teisūs. Kartos, kurios išgyveno praeities neramumus sovietinėje santvarkoje ir dar ir dabar kartas nuo karto tvirtina, kad prie ruso buvo geriau, šių įpročių dar nepametė… Man pasisekė, – gimiau nepriklausomoje Lietuvoje, mano šeima mane augino su aiškiomis vertybėmis, kas teisinga ir ne, bet alkoholis man niekuomet nebuvo baubas. Visų pirma, jis man nebuvo draudžiamas. Pirmą kartą degtinės paragavau, kai man buvo šešiolika klasiokų šventėje (gal tai ką nors ir šokiruoja, bet paaugliškas smalsumas daro savo), – iki žemės graibymo prisigėrusi buvau… niekad. Niekada nebuvo poreikio. Alkoholis mano šeimoje visada buvo vartojamas saikingai, mes neturėjome priežasčių užsipilti akis, kad nematytume kasdienybės siaubo, sunkumus buvau išmokyta spręsti, o ne nuo jų bėgti ar maskuoti, – manau, dėlto nejaučiu poreikio kiekvienos progos minėti pakeliant taurę ar skandinti joje dienos nuoskaudų, bet kartas nuo karto susigundau paragauti skanaus alaus. Ar tai mane daro alkoholike?! Tikrai ne.

Kaip ten bebūtų, aš visiškai sutinku, kad šalyje turime šią problemą ir ją reikia spręsti, tik gal ne tokiais būdais, kaip kad daroma dabar – nereikia dramatizuoti ten, kur galima apsisukti su sena gera logika: suvalgyti po tortą per dieną irgi nėra sveika, bet nustoti kepti ir valgyti tortus apskritai?! Nuodėmė 🙂 Su alkoholizmo problema aš susiduriu bemaž kasdien – gyvenu sostinės rajone, kuriame sutiksite arba pensininkus, arba alkoholikus, o kartais ir abu viename. Mano kaimynė gavusi pensiją savo bute surengia tokias išgertuves, kad sienos dreba savaitę, kiaurą parą, kol baigiasi pinigai, o tuomet tampa mirtinai tylu. Šios tradicijos nepakeitė ir šoktelėję kainos, – kažkaip šventė tęsiasi tą patį laikotarpį, gal tiesiog nustoja valgyti, bet geria toliau… Visame šiame draudimų, anti-alkoholinės komunikacijos chaose praleistas esminis aspektas – alkoholizmas yra liga, o ligas reikia gydyti. Taip, galima atimti sukėlėją, bet jau sergančių ligonių tai neišgydys. Užuot spausdinus plakatus ir švaistant laiką naujiems draudimams kurti, galbūt geriau būtų sukurti veiksmingą gydymo programą alkoholikams: žinau, kad turime AA, bet ar kur nors yra komunikuojama, kad galima kreiptis? Kur eiti pagalbos tai išimtiniais atvejais, suvokiant, kad sergi? Kur kreiptis alkoholikų šeimų nariams, kurie mato šią problemą savo namuose? Kur atsiduria naktimis nuo suoliukų surenkami alkoholikai? Kokia psichologinė pagalba suteikiama sergantiems? Kaip jie reintegruojami į visuomenę? Kur mūsų blaivybės centrai? Jeigu kur nors ir pateikiama tokia informacija, tai, ko gero, taip toli, kad tiems, kuriems jos reikia labiausiai, ji tiesiog nepasiekiama. Galbūt reikėtų pagalvoti ir apie priverstinį gydymo kursą, jeigu renkamės tokius ekstremalius sprendimus kaip kad drausti?! Nesakau, kad tai išspręs problemą, ar kad išgydys visus, bet šioks  toks žingsnis į priekį jau būtų…

Kalbant apie plakatus… tai didžiausias pinigų švaistymas, kokį teko regėti mano akims. Beveik šventvagystė: tikrai pamačius plakatą, kurio tekstas susumuojamas į žodį negerk, pradėsime purtytis alkoholio. Komunikacijos genijus, kurie sutinka meistruoti tokias nesąmones, galiu tik užjausti – beprasmybė, ko gero, skandina. Kaip ten bebūtų, kuo didesnis šurmulys, tuo smalsiau, – o ypač kai esi jaunas,  tuomet nori eiti prieš visus, daryti viską savaip ir va parodyti… koks tu kietas. Tad su tokiomis idėjomis ne šiaip prašaunama, bet tiesiog specialiai šaunama į orą, nes juk jeigu išėjai pasišaudyti, tai nors vieną kulką paleisti reikia… o į kur, nelabai ir svarbu. Kalbant apie tą pačią ligos analogiją, gal vertėtų geriau mokyti, kaip išvengti šios problemos, ugdyti atsparumą ir imunitetą, t.y. kaip teisingai vartoti alkoholį?!

Čia į sceną ir įžengia craft kultūra. Aš tikrai nesu tokia aistringa craft‘o mylėtoja, kaip kad kai kurie mano pažįstami, o kai pradėjau rašyti, apie alų žinojau beveik nieko: kai ką išmokau pati, daug paaiškino ir supažindino kolegos, kurie gyveno šia kultūra jau seniai. Iš prigimties esu labai smalsus žmogus, nuolat domiuosi maisto kultūra, specifiniais produktais ir trend‘ais, kurių mūsų šalyje dar nėra – tuo mane ir patraukė craft‘as, nes tai ne šiaip alus, kurio anksčiau gerti apskritai nemėgau, – tai skonis. Vadinasi, jį aš galiu tiesiog ragauti, o ne gerti. Tai nėra pigus malonumas, prieinamas kiekvienam, ir ragausiu tikrai ne viską iš eilės, bet tik tai, kas pasirodys verta mano dėmesio. Craft‘as negeriamas dėl alkoholio tūrio, jis turi savo taisykles, etiketą, išvystytą kultūrą… Tai išsilavinusio (čia nekalbama apie universitetinį išsilavinimą, greičiau apie požiūrį) žmogaus gėrimas. Juo nepasigersi, netapsi alkoholikas, nes jo vartojimo priežastys yra kitos, – tokį gėrimą reikia mokėti įvertinti ir būtent tai ir yra imunitetas nuo alkoholizmo. Supratimas, kad alkoholis kaip ir maistas vartojamas saikingai nėra priešas. Tie patys bananai valgomi dėžėmis irgi kenkia, tai gal padarom plakatą su įspėjimu apie bananus?.. Tiems, kurie rėkia, kad alkoholis yra nuodas, narkotikas… kava, cukrus, krakmolas irgi sukelia priklausomybes, o kiek kenksmingų medžiagų yra maisto produktuose sunku būtų ir išvardinti, bet valgyti jų kažkodėl nenustojame, jie nedraudžiami, nors kai kurių juose esančių medžiagų ilgalaikis poveikis yra nežinomas, neištirtas. Vieni šaukia, kad visi turime būti veganais, kiti kad valgyti kaip urviniai žmonės, treti muša į krūtinę, jog reikia išlaikyti balansą, nevalgyti angliavandenių, valgyti tik riebalus, naudoti 80/20 taisyklę – tai kur tiesa? Tokios nėra. Visi turi savo pažiūras, ir kol jos nebrukamos per prievartą kitiems, yra sveikintinos. Aš nedraudžiu klijuoti beprasmiškų nesąmonių man prieš akis, kad ir kokia neigiama būtų mano nuomonė, todėl prašau nedrausti man valgyti tortą ir gerti craft‘ą. Ačiū 😉

 

Facebook Komentarai

Related Post

Parašykite komentarą

CAPTCHA