Renginys po:

  • 00 D.
  • 00 VAL.
  • 00 MIN.
  • 00 SEK.
+

4 alaus mitai arba kodėl nebesirenku vynelio (3 dalis)

Categories: Alus,Naujienos

Pirmoje ir antroje straipsnio dalyse nagrinėjau, kodėl mitai apie tai, kad alus yra vyriškas ir kartus gėrimas yra taip giliai įsišakniję į mūsų sąmonę – o dabar atkreipkime dėmesį ir į prekinius ženklus. Prieš rašydama šią dalį, atlikau nedidelį testą – 10 vaikinų ir 10 merginų paprašiau pasakyti 3 pirmiausiai į galvą šaunančius žodžius apie alų. 8 vaikinai ir 5 merginos paminėjo Švyturio Ekstra ir Kalnapilį, nors minėti konkrečių produktų ar ženklų neprašiau. Taigi šie 2, nors tiksliau 3 – nepamirškime ir Volfas Engelman, kuriam, manau, šiame tyrime tarp daugelio priežasčių nepasitarnavo ilgesnis, sudėtingesnis pavadinimas, milžinai yra užėmę ne tik Lietuvos alaus rinką, bet yra įsteigę ir po atskirą lentyną bemaž kiekvieno lietuvio šaldytuve.

Ilgesnė nei 113  metų istorija

Alaus daryklų istorija prasidėjo prieš šiek tiek daugiau nei keturis šimtmečius – jau XVI a. Vilniuje pradėjo veikti salyklininkų cechas, o pirmasis bravoras oficialiuose šaltiniuose paminėtas XVII a. Dar po šimtmečio šalyje jau kūrėsi pramoninės alaus daryklos. Ir nors Kalnapilis garsiai didžiuojasi savo metais (veiklą pradėjo 1902 m.)*, kitos dvi kompanijos savo istoriją pradėjo gerokai ankstėliau – Švyturys 1784 m., o Volfas 1853 m. (vėliau prijungtas konkurento Engelman bravoras). Istorijoje minimi ir kiti vardai – Tauras, Goldbergo alus, Ragutis, tačiau jie likę vyresnių kartų atmintyje, vėliau išnyko ar buvo įsigyti tų pačių milžinų, kas taip pat reiškė užmarštį alaus ragautojo sąmonėje.

Kuo svarbūs šie skaičiai?! Na, pamąstykime apie tai, kiek laiko kiekvienas iš šių prekinių ženklų turėjo įsitvirtinti mūsų sąmonėje, suformuoti tam tikrus simbolius, kurie nori nenori, bet kolektyvinės pasąmonės pagalba yra perduodami iš kartos į kartą ir dar užtvirtinami papildomos reklamos televizijoje ar internete. Palyginkime tai su craft alaus kultūra, kuri į mūsų šaldytuvus dar tik nedrąsiai kartas nuo karto atitipena ir pritupia vieno ar dviejų kaklelių pavidalu. Ir čia dar galima prašauti – kaip ir su kartumu, išbandant ką nors nauja ir gerai neišmanant apie pasiūlą, galima smarkiai nusivilti, ir daugiau nebeeksperimentuoti. Saugiau rinktis gerai pažįstamą produktą, kurį vartojo tavo tėvai, seneliai, kurio skonis nenustebins ir tu puikiai žinosi, kokią vertę gausi už sumokėtus pinigus. Retas kuris drįsta spontaniškai palikti komforto zoną, pritupia prie apatinės lentynos parduotuvėje ar pasistiebia aukštyn, – o kam? Laiko nėra, viršuj ir apačioj brangiau, alus yra alus. Teisybė, bet, aš manau, kad gyvenimas tam ir yra, kad nuolat mestume sau iššūkius, tobulėtume ir plėstume akiratį, kad reguliariai paliktume savo komforto zoną ir sugrįžtume čia tik atsikvėpti ir apmąstyti to, ką pasiekėme, ir ką mūsų poelgiai mums suteikė. Žinoma, niekas nesako, kad sunkiai uždirbtus pinigus turite išmesti degustuodami nepažįstamus alaus skonius, bet kartas nuo karto, sveika save nustebinti…

* Deklaruojami metai nebūtinai žymi konkrečios įmonės bravoro įkūrimą, dažnai įsigyjus bravorą, pažymimi atidarymo metai, bet ne įmonės veiklos jame pradžia.

Tūkstantmečio vaikai ir tradicijos

Pakalbėkime apie dabartinius vartotojus ir marketingą, arba, kodėl, mano nuomone, 100 metų tradicijos, gali virsti 1000 metų užmaršties. Teisybė, kad dažnai kartojama žinutė, įsimena labiau ir vartotojas paklaustas apie tam tikrą produktą, greičiausiai pasakys jo aplinkoje nuolat besisukantį prekinį ženklą (kaip kad teste, apie kurį minėjau įžangoje), tačiau tai nebūtinai paskatins jį įsigyti produktą – apskritai per dažnai matomas produktas, ilgainiui gali sukelti atstūmimo reakciją, o nuolat kartojamas komunikacijos fragmentas gal ir įsimins, bet kartu suformuos masinio produkto įvaizdį. Tai reiškia, kad aš jį pirksiu tik priremta būtinybės – visi trys aukščiau minėti prekiniai ženklai man gerai žinomi, tačiau paskutinį kartą jų produkciją pirkau prieš gerus 5 metus. Kodėl? Na, tie tūkstantmečio vaikai yra išpuikę J). Iš tikrųjų, visai ne, bet marketingistai gali išmesti visus vadovėlius pro langą – nes AIDA modelis dabar tėra gražus prisiminimas. Tūkstantmečio vaikai pasižymi 3 labai ryškiais bruožais – niekada nėra patentkinti status quo; yra orientuoti į kokybę, o ne kiekybę; ir rezultato nori dabar (instantly). Todėl mano instagram‘o feed‘e niekada nepamatysite 2 vienodų patiekalų nuotraukos, man visiškai neįdomios reklamos, aš nežiūriu televizoriaus ir jas blokuoju internete, todėl prieš įsigydama, visada pasidomiu, kokį rezultatą man duos produktas, kuo jis išskirtinis ir dar dažniausiai palyginu skirtingus atsiliepimus (jeigu Jūs tokios informacijos neteikiate, daugiau pas Jus negrįšiu), o tada savo nuomone pasidalinu su kitais ir, jeigu, ko nors noriu, ar pamatau Jūsų reklamą, o pasidomėjusi suprantu – taip, šis dalykas man reikalingas, aš noriu jo dabar, o ne kai atvešite į parduotuves už 2 savaičių. Tada man tiesiog jau bus neįdomu. Ar tai nepastovu? Taip. Ar tai savanaudis, lepus vartojimas? Geras klausimas, bet turint omenyje, kokiu informacijos kiekiu esame užpilami kiekvieną dieną (statistiniais duomenimis skaičiuojama, kad žmogus vidutiniškai pamato apie 2000 reklaminių žinučių per dieną, žinoma, galbūt šiek tiek mažiau be televizoriaus ar blokuojant reklamas), kiek tai suteikia skepticizmo ir atvirai pasakius, priešiškumo marketingo kampanijoms ir masiniams produktams, kad turint didžiulę pasirinkimo galimybę, tą ir norisi daryti – rinktis ir visada išbandyti ką nors naujo, nemanau, kad galima ką nors teisti.

Kitas akcentas yra, kokia reklama yra priimtina, – atvira, ir ta kuri parodo kokybę, išskirtinumą (žinoma, jeigu išbandžius, tai nepasiteisina, negatyvu taip pat pasidalinama), o tai visai nereiškia 100 metų gamybos, produktas gali būti pagamintas ir vakar, svarbu, kad apeliuotų į mano norus dabar ir turėtų tas savybes, kuriomis yra apibūdinamas.  Atvirai pasakius, man smagu atrasti vis ką nors naujo ir tuo dalintis su kitais – taip ir veikia tūkstantmečio vaikai: nuolatinis nepasitenkinimas verčia ieškoti, o po to dalintis savo patirtimi. Ir čia yra viena iš priežasčių, kodėl vyno mano šaldytuve nėra, nėra ir Kalnapilio, Švyturio ar Volfo Engelman….

Parduotuvių lentynų prognozė

Būtent todėl, craft alus turi didelį potencialą su jaunaisiais vartotojais, o Kalnapilis, Švyturys – Utenos alus bei Volfas Engelman turės galvoti, ką daryti su lentynomis, kad pritrauktų ne tik dabartinį savo vartotoją, bet ir jaunesnius instarezultato siekėjus. Apskritai, tūkstantmečio vaikais vadinami asmenys gimę apytiksliai 1976 – 2004 metais, kurių didžioji dalis šiuo metu turi perkamąją galią. Todėl, pasidairykime po kiekvieną lentyną konkrečiau:

  • Kalnapilis. Butelių forma vienoda, etiketėje dominuoja vardas, spalvos varijuoja nuo itin šviesios iki gintaro, stilius parašytas kone 3 kartus mažesniu šriftu, o rūšies pavadinime būtinai yra SELECT. Viskas ką matau, yra tik Kalnapilis ir nieko įdomaus. Dar yra 2 produktai – Original ir Lite, bet pirmasis galbūt labiau apeliuoja į šio ženklo mylėtojus, o Lite, nors sukurtas jaunesniems, atstumia savo Kalnapilio stiliumi – o ir šiaip alaus kokteliai ne mano stotelė.
  • Švyturys-Utenos alus. Čia jau įdomiau, daugiau spalvų, daugiau stilių, nors aiškumo ir išskirtinumo vis vien trūksta ir labiausiai išskiriamas brand‘as, o ne stilius ar jo savybės. Žinoma, kitas klausimas yra Raudonos plytos, bet atvirai pasakius, bent jau man, kai Palmės Horizonte pametė kokosus, entuziazmas šiek tiek jų prekinio ženklo klausimu aprimo. Vis dėlto, reikia pagirti Švyturį, už tai, kad numatė, apgalvojo ir bando naujus dalykus, ir tikrai sėkmingai.
  • Volfas Engelman. Bent jau man, smagiausia lentyna. Daug spalvų, įpakavimų ir tikrai gana įdomu pasižvalgyti. Be to, pirmą kartą matau ir skirtingus pavadinimus, stilius, o ne prekinį ženklą (dydis panašus, vienas kito neužgožia). Kokybė, skonis, čia jau asmeninės preferencijos, bet matyti, kad bandoma prisitaikyti prie šiuolaikiško vartotojo, nepamirštant ir tų, kurie ištikimai mėgaujasi ir tradicine produkcija.

Noriu pabrėžti, kad visa tai yra subjektyvi mano nuomonė, bet norint pagauti dėmesį, ypatingai to nekantraus, į telefoną nosį įbedusio ir individualią nuomonę būtinai turinčio pirkėjo, reikės eksperimentų, reikės spalvų, kokybės ir pamiršti tradicijas, nes jis nežiūrės, kas buvo vakar, jis norės to, kas yra dabar ir visada galvos apie tai, kaip gali būti geriau rytoj.

Mitai ir kosmosas

Paeikime toliau nuo tradicinio alaus lentynų didesnėje Rimi ar Maximoje, ir pažiūrėkime – WynchWood, Einstök, Hitachino Nest ir kitas etiketes, spalvas, margumynus, keistus ingredientus. Galėčiau praleisti valandų valandas kaip bibliotekoje, skaitydama, vartydama. Tai kodėl alus o ne vynas? Vynas, juk irgi yra produktas, su kuriuo yra eksperimentuojama, kuris turi savo vartojimo subtilybes, apie kurį galima daug išmokti, rasti naujų patirčių. Na, čia irgi kurtos ilgametės komunikacijos produktas – vynas yra tradicija, o tradiciją, kaip ir tuos gerai žinomus prekinius ženklus norisi atstumti, nes aš noriu naujo, noriu crazy, noriu įdomiai ir noriu greitai. Netradicinio, netikėto ir atrodytų visai iš kosmoso… Tuo ir smagus craft alus, kad gali pasiūlyti tai dabar, o tradicija yra mitas…

Laukite tęsinio.

Kitas dalis skaitykite čia:

4 alaus mitai arba kodėl nebesirenku vynelio (1 dalis)

4 alaus mitai arba kodėl nebesirenku vynelio (2 dalis)

 

Facebook Komentarai

Related Post

Parašykite komentarą