1000 metų aludarystės – seniausio pasaulio bravoro istorija

Categories: Alus,Naujienos

Sunku patikėti, bet tokia vieta iš tiesų egzistuoja – bravoras, kuriame alus be pertraukų buvo verdamas jau beveik tūkstantį metų, t.y. nuo 1040-ųjų, Weihenstephan vienuolyno bravoras, stovintis ant Weihenstephan kalvos netoli Freising miestelio Bavarijoje. Pats vienuolynas buvo įkurtas 725 metais, o 768-aisiais rašytiniuose šaltiniuose jau randama užuominų apie apynių kultūrų auginimą vienuolyno teritorijoje. Vis dėlto, vienuolyno gyvavimą drumstė periodiški priešų puolinėjimai, gaisrai ir kitos nelaimės – štai 955 vengrai antpuolio metu gerokai apgriovė vienuolyno pastatus, kas, ko gero, ir lėmė, kad oficialiai bravoras pradėjo veikti 1040-aisiais, kai abatas Arnoldas įsigijo licenciją virti alų ir jį parduoti. Nors toks amatas šiais laikais vienuoliams gali atrodyti nelabai pritinkantis, tuometiniai eliai troškulio malšinimui buvo saugesnis pasirinkimas nei vanduo, o ir vienuolynai turėjo išlaikyti patys save, neminint jau vien fakto, kad jų pareiga buvo pamaitinti ir pagirdyti visus užklydėlius – alus buvo tai, ką tuo metu rinkosi tauta. Dėl to aludarystė vienuoliams buvo gana akivaizdus pasirinkimas, išsprendžiantis daugybę tuometinių problemų.

Nuo 1085-ųjų iki 1043-ųjų vienuolynas 3 kartus sudegė iki pamatų, buvo apgriuvęs žemės drebėjimo metu, o jo sienos keletą kartų ištuštėjo dėl užklupusio maro ir kitų epidemijų, bet tai nesustabdė aludarystės tradicijų. Vienuoliai kentėjo ir dėl politinių neramumų – nuolatiniai švedų, vengrų, austrų puldinėjimai, nepalengvino jų amato. Lūžis aludarystės tradicijose įvyko 1516-aisiais, kai tiesai ant vienuolyno laiptų kunigaikštis Vilhelmas IV-asis paskelbė įstatymą, nurodantį, kad alui virti gali būti naudojami tik miežiai, vanduo ir apyniai, taip paklodamas pamatus Weihenstephan bravoro kuriamiems skoniams.

Ko nesugebėjo padaryti įvairios nelaimės ir katastrofos – pavyko vienam parkerio brūkštelėjimui, 1803-iasiais vienuolynas buvo išformuotas ir visas jo turtas, įskaitant ir bravorą, perėjo Bavarijos valdžios nuosavybėn. Kaip ten bebūtų, nors kitų rankų prižiūrimas, bravoras veikė ir toliau: vienuolių puoselėjamos tradicijos, buvo taip giliai įsišakniję, kad niekas nesugebėjo užverti daryklos durų. Verdamo alaus kokybė dar pagerėjo, kai Weihenstephan tapo aludarystės mokslo centru 1852-aisias čia įsikūrus centrinei agrokultūros mokyklai. 1921-aisiais bravoras gavo oficialų, nuo vienuolyno atskirtą vardą, kurį galime matyti ir ant dabartinės produkcijos etikečių.

Šiuo metu asortimente turintys 16 alų, gruodį apsilankys ir Lietuvoje VAF (Vilniaus alaus festivalio) metu, todėl norint sužinoti daugiau ir paragauti, ką 1000 metų tradicijos suteikė skoniui, toli vykti tikrai nereikės.

 

Facebook Komentarai

Related Post

Parašykite komentarą

CAPTCHA